ALFA savaitgalis: įspūdis

Buvo puikus ALFA savaitgalis. Ramus ir pilnas netikėtumų. Jei atvirai, nelabai dar suprantu, kas įvyko, bet faktas tas, kad įvyko tai, ko visiškai nesitikėjau, kam nebuvau pasiruošusi, ir viskas, greičiausiai tarnavo tam, kad mano pasitikėjimas Viešpačiu būtų paremtas ne žmonių gebėjimais ir matomais ar įtikimais aplinkybių susikryžiavimais, bet būtent Jo galingumu, o mano tikėjimas, tai matant, augtų ir stiprėtų.

Iš ALFA savaitgalio planavome grįžti šeštadienio vakare. Viską beveik tobulai suspėjome peržiūrėti ir aptarti, susikrovėme daiktus ir išvykome link geležinkelio stoties Varėnoje. Pralaukus joje apie 20 min., ir įtartinai nepasirodant traukiniui, patikrinome tvarkaraštį... Kažkaip buvau sumaišiusi ir pažiūrėjusi darbo dienų, o ne savaitgalio tvarkaraštį... Jausmas, kuris sekė po to, sunkiai nusakomas: nuostaba, pasimetimas, gėda, pasipriešinimas, kad taip būti negali, ir susitaikymas. Žiauriausia buvo, kai viena mergina pasakė, kad jai būtinai reikia grįžti į Vilnių būtent tą vakarą. Jos nenoras pasakyti, kas ten svarbaus, man kėlė begalinį įtarumą, kad planuojamas nekoks dalykas. Norėjau išsiaiškinti, bet ji buvo nepalenkiama, o reikalas atrodė toks svarbus, jog tikimybė, kad visgi ji turės likti Varėnoje, jos akyse pradėjo kaupti ašaras. Pasimeldžiau. "Viešpatie, jei reikia, jei tai svarbu, jei... parodyk išeitį, duok ją pamatyti." Sms broliui iš Anykščių. Mintis: tranzuoti. Leisti ją vieną naktį važiuoti su nežinia kuo buvo "out of question". Gvidas su Ugniumi grįžo iš parduotuvės. Atvyko Rimantas parsivežti mūsų į sodybą. Gvidas sutiko vykti kartu. Liko klausimas: nuo kurios vietos ir kiek laiko jiems teks laukti. Važiuodama meldžiausi. Tiesiog prašiau Viešpaties vesti. Tikėjimas buvo... šiaip sau, bet žinojau, kad Dievas pakankamai galingas viską išspręsti pačiu geriausiu būdu. Kristina nurodė vietą. Atvykom. Sustojom. Įjungėm avarinį ir porelė, išlipusi iš automobilio, iškart ėmė stabdyti automobilius. Poros sekundžių akimirka ir jau automobilis stoja, durelės atsidaro ir pasigirsta kvietimas: "Sėskit!". Pirmas automobilis, į Vilnių, pora sekundžių... Viešpats davė išeitį, nors mano širdis priešinosi šitam grįžimui. Iki šiol Viešpats kartoja: "Aš viską žinau, Kristina. Viską." Jis nepaneigė mano nuogąstavimų, tiesiog kvietė pasitikėti Juo ir Jo sprendimais. Daug klausimų. Tam tikras smalsumas, dėl ko buvo tas užsispyrimas grįžti, ir raginimas paleisti tą įtarumą. Nežinau, ar dar kažką daugiau gavom per tą vakarą, bet man atrodo, kad Viešpats visgi veikė. Grįžau susimąsčiusi ir labai norėtųsi sėstis ir viską apmąstyti, gauti atsakymus, paaiškinimus, bet panašu, kad reiks tiesiog gyventi, darbuotis ir tiesiog patikėti to, kad Viešpats žinojo, ką darė:)