Savaitės vinis

Nenusigąsk ir nenusimink! Nes su tavim bus Viešpats, tavo Dievas, kur tik eisi. [Joz 1,9]

Žinutė draugui

Liūdno vakaro sunkumas ir minčių paukščiai pradeda sukti lizdus (atsidūstu).. ilgesio lietaus lašai krisdami ant šalto širdies stiklo paskatina mane parašyti Tau, mano drauge..

Klausimas Tau... Ar tiki, kad žmogus pajėgus keistis savo pastangomis?.. ar Tavo darbai ir visa aplink atrodė kada tuštybių tuštybė?.. kur rasti tikslą ir prasmę gyvenimui?..

.. galbūt Tavo veiksmai ar žodžiai kada įskaudino kitą?.. ar mokėtum atsiprašyti to, kuris įskaudino ir Tave?.. o ar priimtum jo atsiprašymą?..

.. ar esi kada įsiskaudinęs ant Dievo?.. ar jauti, kad Dievo ir kitų atžvilgiu būni teisus?..

.. ar teisinga žinant, kad gali kažką gražaus padovanoti kitam, tai sulaikyti, nes kitas to nepriims?


.. kur tolerancijos riba, ar jos nėra?


.. ką atsiimtum, jei turėtum galimybę?.. ar visada pasimokom tik iš savo klaidų?

.. kas Tu, o kas aš?.. ar viskas, kas Tau atsitinka, yra teisinga?.. ar dažnai aplanko savigaila?.. o ar pakankamai turi pasitikėjimo ir meilės Dievui?

.. atsakymo aš nelaukiu, nes kiek beieškočiau jo, į mano širdį ateina vienintelis Dievo pasauliui duotas atsakymas - Jėzus..

..Ir aš šypsausi..


Psalmė. Dovydo. Giesmė šventyklos pašventinimo iškilmėms. Ps 30, 6:
Jo įniršis tęsiasi tik akimirką, o gerumas ­ visą gyvenimą. Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra.
Dovydo. Ps 103, 12:
Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų Jis išsklaido mūsų nuodėmes.

Aš gyvensiu juose...


Pasitaiko akimirkų, kai laukimas, kuris, beje, yra neišvengiamas kiekvieno tikinčiojo gyvenime,
tampa betikslis. Tai vienas keisčiausių dalykų pasaulyje, laukti kažko, net nežinant, kas būtent tai yra... Bet taip buvo tikrai ne visuomet, jau gerokai iki sąskrydžio, mano galvoje sukosi mintys: kaip, kur, kada ir netgi per ką veiks Dievas mano gyvenime. Žmogus - planuojanti būtybė, kaip ten sakoma:(obuolys nuo obels, netoli rieda). Taigi, kaip jau ir minėjau, vis mąsčiau, jog būtinai Dievas išgydys tą ir tai ir būtinai per aną žmogų, ne per kitą. Bet Viešpats žinojo ką daro ir aš tikiu Jis buvo man tiek paruošęs, kad tiesiog, tai kas labiausiai neramino mano širdį, patraukė iki sąskrydžio. Ir štai stovi keistame pasimetime ir nežinomybėje... belieka laukti. Paklausite ko? Galėčiau užduoti tą patį klausimą... Bet geriausi dalykai nutinka tiems, kurie moka laukti.

Ir štai pirmoji diena, nauji draugai, taip ilgai laukti veidai čia šalia, turiu omenyje tuos žmones
per kuriuos Viešpats mane augino ir mokė pačioje pradžioje, be galo brangūs mano širdžiai, na bet ne tai svarbiausia. Šlovinimas, žodis - viskas buvo tiesiog nuostabu, bet aš vis dar laukiau... Ir
akimirką pasirodė, jog galbūt pačiam reikia imtis iniciatyvos ir paprasčiausiai pasiimti, tai dėl ko
taip nekantravau. Ilgai dvejojęs išėjau į priekį, nors savyje tarytum ir neradau nieko dėl ko buvo
raginama palikti savo vietas, na bet tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Laikas bėga, o jeigu praleisiu
pro akis ir nepastebėsiu... kas tuomet? Šį kartą tikėjausi tik vieno - Dievo prisilietimo, nieko
daugiau. Ir Dievas lietė. Nejau neduos savo Dvasios prašančiam. Stipriai ir galingai, skalaudamas
kiekvieną širdies pakraštėl,į gydydamas, drąsindamas, įkvėpdamas. Bet tas keistas laukimo jausmas neapleido. Po pirmo tarnavimo, tiesą sakant, netgi sunerimau, tarytum atvažiavau į šią sąskrydį turėdamas tik vieną šūvį, kurį ką tik paleidau pro šalį. Laukiau vėl...
Sekanti diena buvo paprasčiausio mokymosi periodas, kurio metu širdis pildėsi gausiai taip
reikalingo žodžio, gėriau į save viską, net ir tai ko galbūt ir nelabai supratau (kaip pastorius sakė,
tegul pabūna, galbūt pravers ateityje). Taigi kaip jau ir minėjau, geriausi dalykai nutinka tiems, kurie moka laukti, nors kartais ir paskubi, suabejoji, bet Viešpats, nors ir delsia Jis visuomet ateina laiku. Vos pradėjus pastoriui Andrej Grinkevič kalbėti, žinojau nuo pat pradžių, tas žodis mano, ir Dievas eidamas savo Dvasia prie kiekvieno tarytum sustojo ties manimi, apgaubdamas savo buvimu ir palikdamas tik tris žodžius širdyje: "Aš Gyvensiu Juose..."
Būna toks laikas kuomet miršti savyje, tyliai, niekam negirdint ir nematant, vienas, gėdijiesi savo žaizdų, netgi pats savęs. Praeities našta pasidaro tokia sunki, jog tiesiog užgniaužia bet kokios savivertės alsavimą. Žinai, kad pagalba reikalinga, bet kokia, neturi supratimo. Ir štai visagalis Dievas pažvelgė į visą tą purvą, netobulumą, ydas ir tarė: "Apsigyvensiu tavyje, ir nesvarbu, ką tu padarei ar nepadare,i būsiu tau Dievas ir tu man sūnus... Ir kartais be galo sunku susitaikyti su savo naująja tapatybe, nes atrodo, kad ir tai pamąstai, dar kažkur prisidirbi, bet nereikia užmiršti, Viešpats laukia tai pat.
Na ir baigiant, manau, jog šis sąskrydis, buvo tarsi viena iš daugelio mozaikos dalelių,
kurios pasekoje, galima vis aiškiau įžiūrėti naują kūrinį, kurio kelionė į naują likimą tęsiasi. Ar aš
gavau visus atsakymus? Tikrai ne. Ar jau turiu tiek vaisių, kiek tikisi vynininkas? Aišku, kad ne.
Tiesiog manau Dievas, norėjo mane išmokyti, jog niekuomet daugiau nebebūsiu vienas, bus kovų,
pergalių, taipogi klaidų, bet Dievas tai žino. Tik nuo šiol žinau, Tėvo ranka nuolat ant mano peties, Jis arti, arčiau nei bet kas kitas - manyje. Taigi, kelionė namo tęsiasi, ką pakeliui sutiksiu, tikrai nežinau, tiesiog žinau, pasitiksiu tai ne vienas... Laukiam vėl...

Iz 40:31 Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails.

Mantas