Kaip sąskrydžio metu Dievas gydė mano sparnus

Adonai Nissi sąskrydis rugpjūčio 20-22 d. vyko jau nelabai vasarišku laiku. Buvo kiek šaltoka vasariškam stovyklavimui ir maudytis išdrįso drąsiausi:) Tačiau per šias kelias dienas buvo visko ir daug.. žmonių visokių ir, atrodo, tikrai ieškančių Dievo, Jo artumo.. be abejo ir seniai matytų draugų buvo nemaža. Tarp tokių žmogeliukų ir aš buvau – rodos savo dvasia pati mažiausia ir beveik išnykstanti minioje, bet savo išdidumu – nenugalima.. Turiu prisipažinti, kad paprastai tokios konferencijos ir kitokie krikščioniški renginiai man praeina labai sunkiai, bet viliuosi prasmingai:) Na bent jau žvelgiant iš „istorinės“ perspektyvos:) Taip pat turiu prisipažinti, kad būnu neapsakomai keisto būdo, kai atsiduriu tokioje aplinkoje... taip taip, mane apima kažkoks nesuprantamas gynybos instinktas permišęs su išdidumu (o turėčiau būti tiesiog ori)..

Kartą Viešpats manęs paklausė: „Ar priešas tave taip stipriai išgąsdino, kad bijai pasitikėti manimi?“ Negaliu išmesti šios minties iš savo galvelės ir širdelės.. Negaliu sakyti, kad mano gyvenimas yra nepakeliamas ir priešas taip jau stipriai mane „terorizuoja“ kišdamas pagalius į girgždančius mano gyvenimo ratus.. tačiau kiekvienas nešamės savo kryžių ir kiekvienam jo rūpestis slegia pečius ir spaudžia kaip koks nepatogus batas.. O kaip gerai būtų jį nusiauti!.. žinot, kas labiausiai neduoda ramybės dėl to klausimo?.. ogi tai, kad mano atsakymas vis dar tebėra tas pats: „Taip, Viešpatie, aš vis dar bijau“..

Jau kuris laikas mane kankina vienas dalykas, dėl kurio jaučiuosi taip lyg risčiau sunkų akmenį į kalną, o pusiaukelėje jis vėl pradėtų riedėti žemyn.. „ei, panele „Prometėjas“, gal malonėtumėte nusileisti ir visgi užstumti tą akmenį aukštyn?“ Čia paliepimas, kurį išsakau sau, kai beveik pasiruošiu mesti tai dariusi. Tas akmuo – tai mano noras turėti ypatingus santykius su Dievu. Kiek nedėčiau pastangų į šį troškimą, dažnai pasiduodu ir pradedu maištauti (na atseit „parintis“).. man kartą pasakė: „Žinai, o tu tikra protestantė“ J.. Dievas ne kartą mane ypatingai aplankydavo per šį laiką, bet klausdavo to paties: „Kodėl nepasitiki manimi?“ „Taigi pasitikiu, va atėjau visiškai nusižeminus, daryk kas reikia“.. o Jis man: „Pasitikėk manimi“.. „..na ir užsispyręs, juk man reikia dabar... aš jau nebegaliu pati to akmens risti, man nusibodo... aš bijau, o tu mane apleidi“.. žinot, čia yra išdidumas.. jis dažnai užsideda aukos kaukę.. taip pat jis nori gyventi savo gyvenimą, kol jo ratai nepradeda girgždėti..

Tas pats nutiko ir šios konferencijos-sąskrydžio metu.. žinot, savo dvasia esu menka, tačiau pripildančios Dievo Dvasios manyje taip pat maža.. čia važiavau, kad Viešpats mane pripildytų, kad man pasakytų, kas esu, kad parodytų kryptį, kurios ieškau jau seniai atsidūrusi nežinomybės kryžkelėje.. tarnavimas buvo stiprus.. seniai tokio laukiau po to, kai besivelkanti paskui praeitis su nuodėmės ir nusivylimo prieskoniu atnešė daug netikėtų pasekmių.. kaip prastos reputacijos moteris raudojau ir ploviau savo Viešpaties kojas ašaromis ir plaukais – kiek daug kartų aš nuliūdinau tą, kuris man gyvybę dovanojo ir ją išsaugojo.. risdama tą akmenį savo būdu.. per sąskrydi Dievo Dvasia mane stipriai lietė, bet aš vėl... taip, išsigandau.. bijojau kažką prarasti.. greičiausiai savo girgždančius ratus, savo gyvenimą.. keista, kad būtent tą gyvenimą, kurį norėjau atiduoti į Jo rankas.. ir seniai turėjau.. kažkas pasitraukė tada nuo manęs ir aš užpykau ant savo Viešpaties, kol galų gale nepasijutau tokia apgailėtina ir irzli, kad nebegalėjau apsikęsti su savimi.. turėjo praeiti para (juk laiko nebuvo galima švaistyti), kad pasiduočiau ir nustočiau gailėjusis savęs.. bet ir tai nebe mano Dievo pagalbos.. tą vakarą, kai pasirodo, kad ant savęs ir net ant Dievo pykau aš viena (o net Dievas manęs nenuteisė), išgyvenau pirmąjį savo gyvenime apčiuopiamą išgydymą.. mano didelei nuostabai Viešpats išgydė man stuburą, kuris, pasirodo, buvo kiek iškrypęs ir aš to nė nežinojau (o mane jau kuris laikas kankindavo nugaros skausmai, tada irgi skaudėjo)..

Žinot, tą vakarą supratau, kad mano Dievas ne tik mane pamilo amžina meile, bet ji per tuos amžius niekada nesikeičia, nors aš ginsiuos nuo jos.. Jo meilė nepriklauso nuo to, ar aš šiandien buvau Jam gera, ar bloga dukra.. tėvai gali apleisti savo vaikus ir niekada jiems neatleisti, bet mano dangiškasis Tėvas nė nelaukė mano atsiprašymo, Jis pažįsta mano širdį ir žino, kaip su manimi kalbėtis ir kada reikia patylėti.. Raskit man tokius tėvus šiame pasaulyje! Ir niekada nepasijuokit iš Viešpaties pažadų kaip kokia Abraomo Sara, nes Jis ištikimas (ne taip kaip mes) ir įvykdys savo planus dėl mūsų.. ir duos naujus ratus mūsų gyvenimui, ir naujus batus, kurie nespaus.. ir naštas palengvins, kaip tą mano akmenį.. kiek laiko tai užtruks priklauso nuo to, kaip ilgai mes stumsim tai patys.. net ir tai Dievas yra numatęs.. santykis su Juo priklauso nuo širdies nuolankumo ir tai abipusis reikalas (pasirodo, mano Viešpats su manim kartu verkia).. dabar aš leidžiu Jam padėti man risti tą akmenį kartu.. ir laukiu tylėdama, kad Jis galėtų kalbėti.. ir nors dar daug ko bijau, šiandien žinau, kad busiu stipri kilminga karė.. kur tarnausiu?.. ateis laikas ir žinosiu, nes Dievas visada šalia ir nepaliks:)