Kai Lozorius buvo bemirštąs, jo seserys skubiai pakvietė Jėzų. Įsivaizduokite, kaip padidėjo jų sielvartas, kai Jis nesureagavo į jų prašymą iš karto.
Dievo tylėjimą sunku priimti. Mes norime, kad Jis pradėtų veikti, kai tik pakviečiame, ypč tada, kai jaučiamės įskadinti arba esame išsigandę. Bet kadangi jis žada atsakyti į mūsų poreikius, mes galime būti tikri, kad tyla iš dangaus turi tikslą.
Tyla "pagauna" mūsų dėmesį. Mokiniai žinojo, kad Jėzus gali išgydyti, taigi jie stebėjosi, kodėl Jis delsė ir neskbėjo prie savo draugo lovos. Bet Viešpats norėjo, kad jie taptų daug didesnio įvykio liudininkais: Jo galios prieš mirtį. Jiems kėlė pasimetimą Jo pasisakymai apie pergalę prieš mirtį, ir jiems reikėjo suprasti, kad Jis gali išpildyti pranašystes apie savo prisikėlimą (Mk 9,31-32). Stebuklas prie Lozoriaus kapo buvo jų paruošimo dalis.
Tyla moko mus pasitikėti. Marija ir Morta nusintė žinią apie Lozoriaus ligą, nes jos tikėjosi, kad Viešpats išgydys jį. Bet ar jų tikėjimas būtų susvyravęs, jei šie lūkesčiai nebūtų pasiteisinę? Morta atsakė į klausimą tardama: "Aš tikiu, jog tu Mesijas" (Jn 11,21-27). Viešpats atlygino moterims už pasitikėjimą pritrenkiančiu stebuklu - jų brolio grąžinimu į gyvenimą.
Kartais vienintelis dalykas, kurį girdime meldžiantis, yra mūsų pačių kvėpavimas. Tai gali gąsdinti ir kelti nerimą. bet Raštas sako, kad Dievas visada su mumis ir kad Jo tyla nesitęs amžinai (Job 23,8-10; Hbr 13,5). Laikykis šių pažadų, kai sieki suprasti, kas slypi už Jo tylos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą