Šiandien Palmių (Verbų) sekmadienis. Skaitom Mato evangelijos 21,1-11 ir 27,15-25. Ta pati minia, kuri su šlovės sveikinimais ir šūksniais sutiko Jėzų įžengiantį į Jeruzalę, po penkių dienų rėkė: "Ant kryžiaus jį!" (miniai apibūdinti naudojamas tas pats žodis graikų kalboje). Kaip ta pati minia nuo "Dovydo Sūnaus" šlovinimo persimeta prie jo pasmerkimo gėdingai mirčiai? Prisiminkime Kristaus palyginimą apie du sūnus, kurių vienas, paprašytas tėvo atlikti darbą, iš pradžių pasakė "ne", bet vėliau nuėjo ir padarė, ko buvo prašytas. Tuo tarpu kitas sūnus, pasakęs "Taip", savo pasižadėjimo neįvykdė. Kuris įvykdė Tėvo valią? Teisingas atsakymas buvo, kad pirmasis sūnus. (Mt 21,28-31). Taip ir mes, kartais galim pradėti stipriai, su pažadu ir baigti silpnai. O kartais mes pradedam silpnai, bet baigiam su jėga.
Velykų žinia yra ta, kad, nepaisant to, kiek kartų besuklystume, kiek besuklumptume, ar pradėtume kažką daryti silpnai, su Jėzumi, dėl Jo mirties, mes pakylam ir galim baigti stipriai. Žinoma, kai pradedam, labai norisi, kad ir užbaigtume toje pačioje jėgoje. Kad tai galėtume matyti savo gyvenime, reikėtų atsižvelgti į keturis dalykus, kurie turėtų tapti mūsų krikščioniško gyvenimo principais.
PRINCIPAI
I - būtina sutelkti dėmesį į santykius, o ne į įvykius (Mt 21,11). Daugelis man labai brangių žmonių, draugų, kurie mano dvasiniam augimui padarė labai didelę įtaką (teigiamą), praėjus kažkuriam laikui, atšalo ir labai nusmuko. Ir kartais atrodo, kaip taip gali atsitikti, kad žmonės, kurie taip degė dėl Jėzaus, gali taip atšalti. Panašu, kad buvimas su Jėzumi jiems buvo tiesiog momentinis pasišventimas, "cool" įvykis. Bet įvykis negali pakeisti santykio su Jėzumi, nes būtent dėl mūsų santykių su Jėzumi tie įvykiai (kad ir vakarykštė konferencija) yra ypatingi. Minia, sveikinusi Jėzų įžengiant į Jeruzalę, susitelkė į įvykį, o ne į tai, ką Jis sakė. Jie turėjo lūkesčių, kad Jėzus taps jų išvaduotoju iš romėnų, lyderiu, bet Jo elgesys visai to nerodė. Koks tavo santykis su Jėzumi? Kartais mes labai sureikšminam bažnyčią, tarnavimą ir galvojam, kad tame pajusim Jėzų. Bet mūsų gyvenimas turi būti ne bažnyčia, o bendravimas su Jėzumi. Dėl santykio su Juo visa kita tampa prasminga ir ypatinga: įvykiai, tarnavimas ir bendravimas su broliais ir seserimis.
II - Mes turime priimti viską, kas Jėzus yra (Mt 21,11 ir Mt 21,26). Vieniems Jėzus buvo didis pranašas - visas musulmonų pasaulis tuo tiki. Kitiems Jis yra išmintingas mokytojas, tretiems - gelbėtojas. Taip, Jėzui tinka visi šie titulai, bet Jis nėra tik pranašas, mokytojas ar gelbėtojas. Jis yra ir pranašas, ir mokytojas, ir gelbėtojas, ir Jis yra DIEVAS VISAGALIS. JIS YRA VISKAS. Jis turi pilną teisę iš manęs reikalauti paklusnumo ir atskaitomybės prieš Jį. Jėzus nėra MAXIMA parduotuvė, kur gali pasirinkti iš didžiulės įvairovės prekių, kuri tau labiau patinka. Turime priimti Jį viską tokį, koks Jis yra, o ne Jo tam tikras savybes. Tu arba su Juo, arba ne.
III - Mes turime priimti Dievo žodžius tokius, kokie jie yra, ir jiems pasišvęsti, gyventi pagal juos, o ne tik būti jais apstulbintiems: "O kaip Jis krūtai pasakė!" (Mt 22,23). Dievo žodis nėra skirtas mus nustebinti ar mesti mums iššūkį, Jis skirtas tam, kad mus pakeisti. Laiške romiečiams kalbama apie tikėjimą širdyje (Rom 10,9). Dievo žodis skirtas ne tam, kad mus valdytų, dominuotų virš kažkokių tiesų, bet tam, kad mus vestų. Kristus nedemonstravo savo privilegijų, Jis atėjo skelbti Dievo karalystės. Mums dažnai kyla klausimai: "Kam aš turiu paklusti? Kokias sąlygas turiu išpikdyti, kad būčiau palaimintas?
IV - Turime rinktis ko bijoti: Dievo ar žmonių (Mt 23,2-20). Dievo baimė yra didžiausia pagarba Jam. Kristus mokino laikytis įstatymo ir to, ką moko fariziejai ir Rašto aiškintojai, bet perspėjo nebūti panašiais į juos. Tačiau galų gale žmonės pasidavė suvedžiojami kunigų. Kam mes norime patikti? Kartais yra labai sunku pasirinkti, kaip elgtis, kai draugai tave kviečia daryti tai, kas nepatiktų Dievui. Iš ko laukiame pagyrimo? Kartais mes žmonių pagyrimą vertiname labiau nei Dievo? Bet jei bijome Dievo ir elgiamės taip, kaip Jam patinka, mes galim kartais gauti pagyrimą ir iš Dievo, ir iš žmonių. Dievas leidžia sunkių sprendimų laiką, išbandymus, kad patikrintų, kam tu nori labiau patikti.
Ir pabaigai keletas klausimų
Kam priklauso mūsų širdys? Apie tai, galime spręsti iš mūsų balso, nes mūsų balsas liudija apie širdies priklausomybę?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą