Ateistas filosofijos dėstytojas kalba savo klasei apie problemas, susijusias su Dievu Visagaliu, su kuriomis susidūrė mokslas. Jis paprašo vieną naujų studentų atsistoti ir...
Prof.: Tai tu tiki Dievu?
Stud.: Taip, žinoma, pone.
Prof.: Ar Dievas geras?
Stud.: Žinoma.
Prof.: Ar Dievas yra visa galintis?
Stud.: Taip.
Prof.: Mano brolis mirė nuo vėžio, nors jis ir meldėsi Dievui, kad jį išgydytų. Dauguma mūsų stengtųsi padėti tiems, kurie serga. Bet Dievas nesistengė. Kaip tada galima Dievą laikyti geru? M?
(Studentas tyli.)
Prof.: Negali atsakyti, ar ne? Pradėkime iš pradžių, jaunuoli. Ar Dievas geras?
Stud.: Taip.
Prof.: Ar šėtonas geras?
Stud.: Ne.
Prof.: Iš kur šėtonas atsirado?
Stud.: Iš... Dievo...
Prof.: Teisingai. Sakyk man, sūnau, ar yra blogis pasaulyje?
Stud.: Taip.
Prof.: Blogis yra visur, ar ne? O Dievas viską sukūrė. Teisingai?
Stud.: Taip.
Prof.: Tad kas sukūrė blogį?
(Studentas neatsako.)
Prof.: Ar egzistuoja šleikštulys? Nemarumas? Neapykanta? Bjaurumas? Visi šie baisūs dalykai pasaulyje egzistuoja, ar ne?
Stud.: Taip, pone.
Prof.: Tad kas juos sukūrė?
(Studentas neturi atsakymo.)
Prof.: Mokslas teigia, jog tu turi 5 jutimo pojūčius tam, kad galėtum pažinti ir stebėti pasaulį, esantį aplink tave. Sakyk man, sūnau... Ar kada esi matęs Dievą?
Stud.: Ne, pone.
Prof.: Sakyk mums, ar kada esi girdėjęs Dievą?
Stud.: Ne, pone.
Prof.: Ar kada nors jautei tu savo Dievą, ragavai savo Dievo, užuodei savo Dievą? Galų gale ar esi nors kaip nors pajutęs Dievą?
Stud.: Ne, pone. Bijau, kad nesu.
Prof.: Ir vis tiek tu juo tiki?
Stud.: Taip.
Prof.: Remdamasis empiriniu, bandyminiu, įrodymo protokolu, mokslas teigia, jog tavo Dievas neegzistuoja. Ką galėtum į tai atsakyti, sūnau?
Stud.: Nieko. Aš tiesiog turiu savo tikėjimą.
Prof.: Taip. Tikėjimą. Ir tai yra mokslo problema.
Stud.: Profesoriau, ar yra toks dalykas kaip karštis?
Prof.: Taip.
Stud.: O ar yra toks dalykas kaip šaltis?
Prof.: Taip.
Stud.: Ne, pone, nėra.
(Visa klasė nutyla pasisukus įvykiams tokia linkme.)
Stud.: Pone, jūs galite turėti daug karščio, netgi dar daugiau karščio, super karščio, mega karščio, permatomą karštį, mažai karščio arba jokio karščio. Bet mes neturime nieko, ką galėtume pavadinti šalčiu. Galime nustatyti 458 laipsnius žemiau nulio, kas jau nėra karštis, bet mes nebegalime keliauti toliau. Nėra tokio dalyko kaip šaltis. Šaltis – tai tik žodis, kurį mes naudojame apibūdindami karščio nebuvimą. Negalime išmatuoti šalčio. Karštis yra energija. Šaltis nėra karščio priešingybė, pone, tai tik jo nebuvimas.
(Klasėje įsivyrauja mirtina tyla.)
Stud.: O kaip gi tamsa, pone? Ar yra toks dalykas kaip tamsa?
Prof.: Taip. Kas gi yra naktis jei nėra tamsos?
Stud.: Jūs ir vėl klystate, pone. Tamsa yra kažko nebuvimas. Jūs galite turėti silpną šviesą, normalią šviesą, ryškią šviesą, mirksinčią šviesą... Bet jei šviesos nebūna pastoviai, jūs neturite nieko, o tai vadinama tamsa, ar ne? Realiai tamsos nėra. Jei ji būtų, jūs galėtumėte ją padaryti tamsesnę, ar ne?
Prof.: Na, ir ką tu nori tuo pasakyti, jaunuoli?
Stud.: Pone, aš noriu pasakyti, jog jūsų filosofinė prielaida turi trūkumų.
Prof.: Trūkumų? Gal gali paaiškinti kokių?
Stud.: Pone, jūs dirbate su dvilypumo prielaida. Jūs ginčijatės, jog yra gyvenimas ir tada, kad yra mirtis, geras Dievas ir blogas Dievas. Jūs matote Dievo koncepciją kaip kažką riboto, kažką, ką galime pamatuoti. Pone, mokslas net negali paaiškinti minčių. Jis kalba apie elektrą ir magnetizmą, bet niekada nematė ir, tuo labiau, niekada jų pilnai nesuprato. Laikyti mirtį gyvenimo priešingybe – tai nežinoti fakto, kad mirtis negali egzistuoti kaip esminis dalykas. Mirtis nėra gyvenimo priešingybė: tai tiesiog jo nebuvimas. O dabar atsakykite man, profesoriau. Ar jūs mokote savo studentus, jog jie išsivystė iš beždžionių?
Prof.: Jeigu tu nurodai natūralų vystymosi procesą, taip, žinoma.
Stud.: Ar jūs kada nors stebėjote evoliuciją savo paties akimis, pone?
(Profesorius purto galvą su šypsena suprasdamas, kur link visa tai krypsta.)
Stud.: Jei niekas niekada nestebėjo evoliucijos proceso ir net negali įrodyti, jog šis procesas buvo, vadinasi, pone, jūs nedėstote savo minčių? Ar jūs esate mokslininkas ar skelbėjas?
(Klasėje sujudimas.)
Stud.: Ar yra klasėje nors vienas, kuris kada nors matė profesoriaus smegenis?
(Klasė pratrūksta juoku.)
Stud.: Ar čia yra nors vienas, kuris nors kartą girdėjo profesoriaus smegenis, juto jas, lietė ar užuodė?.... Rodos, niekas nėra to daręs. Taigi, remiantis pripažintais empiriniu, bandyminiu, įrodomu protokolu, mokslas teigia, kad jūs, pone, neturite smegenų. Su didžiule pagarba, pone, kaip tada galime pasitikėti tuo, ką jūs dėstote, pone?
(Klasė tyli. Profesorius spokso į studentą, jo veidas nesuprantamas.)
Prof.: Manau, sūnau, turi remtis tikėjimu
Stud.: Taigi, pone... Ryšys tarp žmogaus ir Dievo yra tikėjimas. Tai viskas, kas verčia dalykus judėti ir gyvuoti.

P.S. Tas jaunuolis buvo vardu Albertas Einšteinas :)